Pavėlavai – (ne)mokėk?

Transporto sektoriuje būna įvairių situacijų. Pavyzdžiui, krovinio siuntėjas laukia vežėjo, o transportas laiku neatvyksta į pakrovimo vietą. Arba atvirkščiai – vežėjo transportas atvyko, o krovinys neparuoštas. Teisinius tokių situacijų niuansus naudinga žinoti kiekvienam pervežimo grandinės dalyviui. Juos mums papasakojo advokatų kontoros VERUM teisininkas Edvinas Jankaitis.

Pradėkime nuo atvejo, kai vežėjo transporto priemonė laiku neatvyksta į pakrovimo vietą. Kiek tokioje situacijoje svarbi sutartis tarp vežėjo ir užsakovo, ir kaip evoliucionavo Lietuvos teisminė praktika, vertinant tokius ginčytinus epizodus?

Visų pirma, reikėtų atskirti atvejus, kuomet vežėjo transporto priemonė laiku neatvyksta ir kuomet vežėjo transporto priemonė apskritai neatvyksta į pasikrovimo vietą. Kadangi CMR konvencija šių klausimų nereglamentuoja, susitarimas tarp vežėjo ir užsakovo tampa itin svarbus.

Krovinio pervežimo sutarties šalys gali susitarti dėl baudų: vėluojant pateikti transporto priemonę į pasikrovimo vietą, dažniausiai numatoma tam tikro dydžio bauda (100-150 eurų) už kiekvieną pavėluotą dieną; jeigu transporto priemonė apskritai nepateikiama į pasikrovimo vietą, šalys susitaria dėl konkrečios baudos (dydis labai varijuoja – gali būti 100, 200, 500 eurų ir t.t.), procentinės jos išraiškos (kiek teko susidurti, baudos dydis paprastai svyruoja apie 20-25 proc. pervežimo kainos) arba išvis tokios sąlygos į sutartį neįtraukia. Taip pat galima susitarti, jog minėta bauda už transporto priemonės nepateikimą laikytina minimaliais užsakovo nuostoliais, kurių nereikia papildomai įrodinėti.

Praktikoje gali kilti ginčų dėl momento, kada tampa aišku, jog vežėjas (laiku) nepateiks transporto priemonės į pasikrovimo vietą. Siuntėjui (užsakovui) turi nelikti abejonių, jog vežėjas nesugebės to padaryti (pavyzdžiui, vežėjas informuoja, jog transporto priemonę galės pateikti keliomis dienomis vėliau, neatsako į užsakovo užklausas ir pan.), ir jeigu užsakovas, įvertinęs turimą informaciją, suvokia, kad vežėjas negalės (laiku) įvykdyti savo įsipareigojimų, jis gali nutraukti krovinio pervežimo sutartį su pradiniu vežėju ir sudaryti ją su kitu.

Iki tam tikro momento Lietuvos teismai nevienodai vertindavo vežėjo veiksmus, susijusius su transporto priemonės nepateikimu į sutartą pasikrovimo vietą. Net ir kasacinėje instancijoje yra pasitaikę sprendimų, kuomet teismai tokiais atvejais taikydavo CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalį, reglamentuojančią vežėjo atsakomybę, vėluojant pristatyti krovinį, nors jis apskritai nepateikdavo transporto priemonės į sutartą pasikrovimo vietą. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) 2012 m. gruodžio 5 d. byloje Nr. 3K-3-547/2012 buvo sprendžiamas ginčas tarp siuntėjo ir pradinio vežėjo. Pradinis vežėjas nepateikė transporto priemonės į pasikrovimo vietą, todėl siuntėjas už didesnę kainą turėjo samdyti kitą vežėją, kuris krovinį į paskirties vietą pristatė pavėluotai. Nepaisant aplinkybės, jog pradinis vežėjas transporto priemonės į pasikrovimo vietą apskritai nepateikė, teismas taikė CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalį, reglamentuojančią vežėjo atsakomybę vėluojant pristatyti krovinį.

Tačiau 2019 m. gruodžio 5 d. nutartimi byloje Nr. e3K-3-377-611/2019 LAT suvienodino teismų praktiką, nurodęs, kad „CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies norma negali būti taikoma tuo atveju, kai vežėjas nepateikė transporto priemonės pakrauti, nes tokia teisinė situacija nepatenka į Konvencijos reguliavimo sritį“. Vadinasi, vežėjo transporto priemonės nepateikimas kvalifikuojamas kaip sutarties neįvykdymas, ir jo atsakomybė už tai nustatoma pagal nacionalinius įstatymus. Pagal CK 6.258 str. 5 d., jeigu šalis nutraukė sutartį dėl to, kad kita šalis ją pažeidė, ir per protingą terminą sudarė nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį, tai ji turi teisę reikalauti iš sutartį pažeidusios šalies kainų skirtumo bei kitų vėliau atsiradusių nuostolių atlyginimo.

Pažymėtina, kad transporto priemonės į pasikrovimo vietą nepateikęs vežėjas siuntėjui privalo atlyginti tik protingo dydžio nuostolius. Pagal nuostolių numatymo doktriną, vežėjas atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos jis numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę. Nukentėjusioji šalis (siuntėjas) privalo įrodyti, kad pakeičiančioji sutartis sudaryta protingomis sąlygomis ir per protingą terminą, siekiant sukelti kiek įmanoma mažiau nuostolių pradinę sutartį pažeidusiam kontrahentui.

Ar nuostoliai yra protingi, teismas sprendžia kiekvienu konkrečiu atveju pagal faktines bylos aplinkybes. Pavyzdžiui, aukščiau minėtoje 2019 m. LAT byloje nustatyta, kad vežimo užmokestis pagal pradinę vežimo sutartį buvo 110 eurų, tačiau vežėjui nepateikus transporto priemonės į sutartą pasikrovimo vietą, ieškovas turėjo samdyti kitą vežėją už ženkliai didesnę – 900 eurų – kainą. Šiame kontekste LAT nurodė, kad bylą nagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai nevertino, ar vežėjas numatė ir (ar) galėjo protingai numatyti kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę ieškovo nurodomo dydžio (790 eurų) nuostolius, ir todėl perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Dabar kita situacija (paremta realiais įvykiais). Lietuvos ekspeditorius pasamdo vežėją pervežti krovinį iš Lietuvos. Transporto priemonė į pakrovimo vietą pas krovinio siuntėją atvyksta nustatytu laiku. Tačiau pastarasis staiga nusprendžia, kad krovinys pakrautas nebus: CMR ir kituose dokumentuose įrašo, kad krovinys nepateiktas, pasirašo juos, užantspauduoja ir liepia vežėjui išvykti iš privačios pakrovimo teritorijos. Apie tokį siuntėjo elgesį informuojamas ekspeditorius, kuriam nepavyksta susitarti su siuntėju dėl krovinio pakrovimo. Galiausiai, vežėjas nurodo vairuotojui išvykti be krovinio, dėl ko patiria nuostolių ir pareikalauja, kad ekspeditorius kompensuotų jam patirtą žalą. Tačiau ekspeditorius atsisako mokėti ir kaltina vežėją dėl krovinio nepaėmimo. Užsakyme jokios sankcijos už krovinio nepateikimą numatytos nebuvo. Klausimas – ar vežėjas gali gauti kompensaciją už patirtus nuostolius?        

CMR konvencija nereglamentuoja situacijos, kuomet siuntėjas nepateikia krovinio vežėjui. Tokiu atveju reikėtų analizuoti šalių susitarimą ir nacionalinius teisės aktus. Jeigu vežėjas ir ekspeditorius krovinio pervežimo sutartyje nesusitaria dėl kompensacijos už krovinio nepateikimą, vežėjas kompensacijos galėtų reikalauti remdamasis nacionaliniais teisės aktais.

CK 6.256 str. 2 d. nurodyta, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Šiuo atveju manytina, jog ekspeditorius netinkamai įvykdė savo sutartinę prievolę, nes neužtikrino, kad krovinys būtų pateiktas vežėjui. Jeigu krovinys nebuvo pakrautas dėl siuntėjo kaltės, tuomet vežėjas nėra atsakingas už tai, kad nepriėmė krovinio pervežimui. Atitinkamai, vežėjas galėtų reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo iš jį pasamdžiusio ekspeditoriaus. Tik jis turėtų juos apskaičiuoti ir įrodyti (nagrinėjamu atveju nuostolius galėtų sudaryti transporto priemonės eksploatacinės išlaidos, užmokestis vairuotojui ir pan.).

Pereikime prie iškrovimo etapo. Jeigu vežėjas laiku neatvežė krovinio, jis visada turi už tai sumokėti?

Jeigu vežėjas laiku nepristato krovinio į sutartą vietą, užsakovas gali reikalauti nuostolių atlyginimo. Pagal CMR konvencijos 23 str. 5 d., nuostolių kompensavimas dėl vėlavimo pristatyti krovinį ribojamas užmokesčio už vežimą dydžiu (išskyrus atvejus, kai įrodoma, jog vežėjas pristatymo terminą viršijo tyčia ar dėl didelio neatsargumo). Susitarti dėl baudų už vėlavimą pristatyti krovinį negalima, nes toks susitarimas prieštarauja imperatyvioms CMR konvencijos nuostatoms.

Kita vertus, krovinio pristatymo termino viršijimas automatiškai nereiškia, kad dėl vėlavimo pristatyti krovinį buvo padaryti nuostoliai. Užsakovas turi įrodyti tiek nuostolių dydį, tiek faktą, jog nuostoliai atsirado būtent dėl vežėjo vėlavimo pristatyti krovinį. Pavyzdžiui, byloje Nr. e2A-719-661/2019  užsakovui nepavyko įrodyti, kokie realūs nuostoliai buvo patirti dėl vežėjo vėlavimo pristatyti krovinį.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pavėluoto krovinio pristatymo atveju pretenziją vežėjui privaloma pareikšti per 21 dieną po to, kai krovinys buvo perduotas gavėjui (CMR konvencijos 30 str. 3 d.). Jeigu ieškovas per nurodytą terminą pretenzijos vežėjui nepareiškia, t.y. nepasinaudoja privaloma išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka, teismas gali bylą nutraukti (CMR konvencijos 30 str. 3 d., CPK 293 str. 2 p.).

O kaip su atveju, kai pervežimo grandinėje yra ekspeditorius, kuris atlygino užsakovui žalą už pavėluotą krovinio pristatymą ir reikalauja kompensacijos iš vežėjo? Ar pastarasis visada privalo sumokėti?

Žalos ir jos dydžio, priežastinio ryšio įrodymai itin aktualūs, kai vežėjo ir siuntėjo santykių grandinėje kaip tarpininkai dalyvauja ekspeditoriai. Būtent regresinio reikalavimo atveju (atlyginus nuostolius siuntėjui ir taip įgijus reikalavimo teisę į vežėją) ekspeditoriui būtina turėti įrodymus to, kad gavėjas (siuntėjas) patyrė tam tikro dydžio nuostolius ir kad nuostoliai buvo patirti dėl krovinio pristatymo termino viršijimo.

Praktikoje ekspeditoriai be ginčo sumoka savo užsakovams sutartines netesybas už vėlavimą pristatyti krovinį ir sumokėtų sumų regreso tvarka reikalauja iš vežėjo kaip patirtų nuostolių atlyginimo. Tokia praktika yra ydinga. Pavyzdžiui, apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą Nr. e2A-719-661/2019, Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 28 d. nutartyje nurodė: „Apelianto (Atsakovo) prašomi priteisti nuostoliai yra Atsakovui taikytos jo Užsakovo netesybos. Tai, kad Atsakovas šias netesybas laiko savo nuostoliais, nepadaro šių netesybų nuostoliais, kurie gali būti priteisiami iš Ieškovo, kaip vežėjo CMR konvencijos 23 str. 5 d. pagrindu. Tarp Atsakovo ir kitų asmenų ir jo Užsakovo, sudarytų sutarčių sąlygos negali pakeisti, padidinti ar kitaip nulemti tarp Ieškovo ir Atsakovo susiformavusių teisinių santykių ir iš jų kylančios atsakomybės. Todėl nepriklausomai nuo to, kokia atsakomybė kyla apeliantui pagal jo sudarytas sutartis su Užsakovu, Ieškovui atsakomybė gali kilti tik tokioje apimtyje, kiek yra nustatyta jo su Atsakovu sudarytose sutartyse bei šiuos teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose“ (daugiau informacijos apie vėlavimą, pristatant krovinį, ir to pasekmes – čia).

Na ir atvejis, kai automobilis laiku atvyksta su tvarkingu kroviniu į iškrovimo vietą, o gavėjas to krovinio iš karto neiškrauna ar iš viso atsisako jį priimti. Kaip elgtis vežėjui, kokios kompensacijos jis gali reikalauti?

Kol krovinys neperduotas gavėjui, juo disponuoja ir faktiškai per vežėją (duodamas instrukcijas) jį valdo siuntėjas. Jeigu krovinio gavėjas sutartu laiku jo neiškrauna ar iš viso atsisako jį priimti, vežėjas neturėtų veikti savarankiškai – visais atvejais reikia kreiptis į siuntėją ir reikalauti tolesnių instrukcijų. Pavyzdžiui, byloje Nr. e2A-2192-661/2019 teismas išaiškino, kad, jeigu vežėjas gautų instrukcijas nerealizuoti krovinio, jis turėtų tokioms instrukcijoms paklusti.

Jeigu siuntėjas per protingą terminą instrukcijų nepateikia, arba jo pateiktų instrukcijų neįmanoma įvykdyti, vežėjas turi teisę nieko nelaukdamas iškrauti krovinį disponuojančio kroviniu asmens sąskaita. Po tokio iškrovimo vežimas laikomas užbaigtu, tačiau vežėjas prisiima prievolę saugoti krovinį. Krovinio apsaugą vežėjas gali patikėti ir trečiajam asmeniui – tokiu atveju jis atsako tik už tinkamą trečiojo asmens pasirinkimą (CMR konvencijos 16 str. 2 d.).

CMR konvencijos 16 str. 1 d. nurodyta, kad vežėjas turi teisę pareikalauti padengti išlaidas, susijusias su instrukcijų gavimu ir jų vykdymu, kadangi šios išlaidos atsirado ne dėl jo kaltės. Vadinasi, krovinio siuntėjui per protingą terminą nedavus jokių instrukcijų, vežėjas galėtų krovinį iškrauti, o vėliau pareikalauti susidariusių išlaidų kompensavimo iš siuntėjo.

Baigiant, ką galėtumėte patarti vežėjams, kurie nori išvengti nuostolių, susijusių su tvarkingo krovinio perdavimu pakrovimo аr iškrovimo vietoje, ir jų partneriams, kurie siekia apsidrausti nuo vežėjų vėlavimo?      

Visų pirma – tinkamai paruošti standartines krovinių pervežimo sutarties sąlygas. Joje reikėtų konkrečiai ir aiškiai susitarti dėl: (1) baudos už vėlavimą pateikti transporto priemonę į sutartą pasikrovimo vietą; (2) baudos už transporto priemonės nepateikimą į sutartą pasikrovimo vietą; (3) aplinkybių, kuomet užsakovas dėl transporto priemonės nepateikimo gali nutraukti sutartį su vežėju. Krovinio pervežimo sutartyje nereikia numatyti baudų už vėlavimą pristatyti krovinį – toks susitarimas ne tik negalioja, bet tuo pačiu ir klaidina kitą sutarties šalį.

Antra – kontaktuoti su krovinio pervežimo grandinėje dalyvaujančiais subjektais ir neveikti savo nuožiūra. Jeigu vežėjams krovinio pakrovimo/pervežimo/iškrovimo metu kylа neaiškumų – reikia kreiptis į siuntėją/užsakovą, reikalaujant tolimesnių instrukcijų.

Trečia – krovinio gavėjui reikalaujant atlyginti tariamus nuostolius dėl vėlavimo pristatyti krovinį, įsitikinti (pareikalauti tai patvirtinančių įrodymų), kad: (1) krovinio gavėjas iš tikrųjų patyrė nuostolių; (2) krovinio gavėjo patirti nuostoliai atsirado būtent dėl vėlavimo pristatyti krovinį. Jeigu ekspeditorius, neįsitikinęs tuo, atlygina šias sumas krovinio gavėjui ir vėliau reiškia regresinį reikalavimą sutartiniam vežėjui, nesant nuostolius patvirtinančių įrodymų, vežėjas neprivalėtų tokių išlaidų atlyginti.

Ketvirta – nepamiršti, kad krovinio pristatymo termino viršijimo atveju būtina pareikšti pretenziją vežėjui per 21 dieną, terminą skaičiuojant nuo krovinio pristatymo gavėjui (CMR konvencijos 30 str. 3 d.).